Pučiant stipriam vėjui lūžta dideli medžiai, krinta jų šakos, griūva silpnos konstrukcijos statiniai, virsta nepritvirtinti įrenginiai. Be to, gali sutrikti ryšiai ir elektros energijos tiekimas.

Prieš prasidedant stichijai:

• perspėkite darbuotojus apie artėjantį pavojingą hidrometeorologinį reiškinį ir informuokite, kokie darbai turi būti nutraukti. Sustabdykite krovos darbus su kranais ir kituose objektuose, nedirbkite su atvira ugnimi;
• sutvirtinkite laikinus statinius, konstrukcijas ir įrenginius;
• sandariai uždarykite pastatų langus, duris, stoglangius ir kitas angas;
• išneškite iš balkonų daiktus, kuriuos gali pakelti vėjas arba juos gerai pritvirtinkite. Svarbesniuose objektuose patikrinkite avarinius elektros energijos šaltinius, pasirūpinkite kuro atsargomis;
• jei gyvenate kaime, uždarykite tvartų, namų duris, langus, langines;
• neužmirškite kaimynų. Pasiteiraukite, ar jie girdėjo pranešimus. Gal šalia gyvena neįgalūs žmonės, vieniši seneliai, pasidomėkite, ar jais kas nors gali pasirūpinti, jei ne – padėkite jiems arba informuokite, kad nelaimės atveju jie gali skambinti skubiosios pagalbos telefonu 112.

Pučiant stipriam vėjui:

• nestovėkite po aukštais medžiais, prie reklamos stendų ir elektros linijų;
• nestatykite automobilių po medžiais;
• namuose turėkite žibintuvėlį, atsarginių elementų, radijo imtuvą, žvakių;
• nepalikite gyvenamosios vietos be ypatingos priežasties. Jeigu jūs vis dėlto privalote išvykti, išjunkite elektrą, užsukite dujų, vandens sklendes, uždarykite langus, langines, užrakinkite duris ir atlikite visus įprastus veiksmus, kuriuos darote išvykdami bent kelioms dienoms.

Boforto skalė - tai 13 gradacijų skalė, kurioje vėjo stiprumas suskirstytas pagal jūros bangavimą bei poveikį sausumos objektams.

Vaikams, vyresnio amžiaus žmonėms, ypač sunkiai vaikštantiems, primygtinai siūloma likti namuose! Plikledis paprastai labai ilgai netrunka – arba pasikeičia oro sąlygos, arba spėjama pasirūpinti, kad kelio danga būtų nebeslidi.

Jei vis tik turite išeiti iš namų:

• Pabarstykite smėliu laiptus ir takelius prie namų.
• Suplanuokite maršrutą nuo namų iki savo kelionės tikslo, stengdamiesi išvengti šlaitų, laiptų ir nenuvalytų, nepabarstytų kelių. Išeikite iš namų anksčiau, kad laiku pasiektumėte kelionės tikslą ir nereikėtų skubėti. Netrumpinkite kelio eidami vietomis, kur didesnė tikimybė paslysti.
• Rinkitės tinkamą avalynę su tvirtai sukimbančiu protektoriumi, neaukštu patogiu kulnu. Esant galimybei avėkite batus su apkaustais ar batų aksesuarais – tinkliukais, kurie skirti saugiai vaikščioti per sniegą, ledą. Batai turėtų būti aukštu aulu – tai gali apsaugoti nuo čiurnos traumos esant plikledžiui. Kad batai neslystų, ant pado galima užklijuoti paprastą pleistrą medžiaginiu pagrindu, ploną švitrinio popieriaus lapelį.
• Turėkite lazdą, kuria galėtumėte pasiremti. Besinaudojantiesiems lazda ar ramentais, rekomenduojama ant jų užmauti specialų antgalį.
• Atidžiai stebėkite grindinį po kojomis. Netgi gerai nuvalytas ir pabarstytas grindinys gali būti pavojingas dėl nuolat kintančių oro sąlygų – jei lijundra tęsiasi.
• Ypač atsargiai lipkite laiptais, tvirtai laikykitės už laiptų turėklų. Jei jų nėra – už medžių ar krūmų.
• Eidami nelaikykite rankų kišenėse – tai tik didina galimybę netekti pusiausvyros ir pargriūti, gauti sunkią traumą.
• Neneškite nešulių, ypač abiejose rankose, nes kūnui sunkiau balansuoti. Laisvos rankos padeda išlaikyti pusiausvyrą, todėl rekomenduojama naudoti kuprinę.
• Neneškite ant rankų vaiko!
• Saulėtą dieną užsidėkite saulės akinius. Jie padeda geriau matyti slidžius paviršius ir išvengti grėsmės.
• Venkite vaikščioti tamsiu paros metu, neapšviestomis teritorijomis.
• Venkite alkoholio. Apsvaigus sutrinka pusiausvyra.
• Eikite mažesniais žingsniais, šiek tiek sulenkę kojas, lengvai palinkę į priekį, čiuoždami, koją statykite visa pėda. Eidami per slidžiausias vietas truputį palinkite, kad svorio centras nukryptų į priekį.
• Visada būkite pasiruošę galimam kritimui. Pajutę, kad krentate, stenkitės pritūpti. Jauniems žmonėms mažiausiai pavojinga kristi ant šono. Pagrindinis smūgis turėtų tekti klubui, o ne keliams, nugarai ar galvai. Nuvirtus ant šono, drabužiai gali sušvelninti smūgį. Tuo tarpu vyresnio amžiaus žmonės, ypač sergantys osteoporoze, dėl sumažėjusio kaulų tankio, krisdami ant šono rizikuoja patirti šlaunikaulio kaklo lūžį, kuris nėra mirtina trauma, tačiau gyja labai ilgai ir gresia komplikacijos. Dėl to krentant jiems reikia stengtis pasiremti rankomis: rankų kaulų lūžiai ne tokie sudėtingi kaip šlaunikaulio.
• Pavojingiausios – galvos traumos, kai žmogus griūva atbulas visu ūgiu. Jei buvo sutrenkta galva, stebėkite, ar žmogus orientuojasi aplinkoje, ar neatsiranda mieguistumas, neprasideda pykinimas, vėmimas, nes tai – smegenų sukrėtimo požymiai. Pastebėjus juos, būtinai kreipkitės į gydymo įstaigą.
• Prieš kirsdami gatvę įsitikinkite, kad automobilis tikrai sustos, nes kelio važiuojamoji danga lijundros metu taip pat gali būti labai slidi!
• Labai gerai nusivalykite batų padus prieš įeidami į patalpas, nes tirpstantis ledas ir sniegas sudaro slidų sluoksnį.
• Plikledžio ir lijundros metu ypač atsargiai vairuokite automobilį.
• Venkite būti po elektros perdavimo ir ryšių linijomis, netoli jų atramų. Prasidėjus šlapdribai ir šąlant, pučiant stipriam vėjui, elektros perdavimo ryšių linijos, stogai, įvairios atramos ir konstrukcijos, taip pat medžių šakos aplimpa sniegu ir apledėja, jie nuo sniego ir ledo svorio gali trūkti arba lūžti. Jokiu būdu nelieskite elektros laidų!
• Šiais patarimais pasidalykite su šeimos nariais, artimaisiais, kaimynais. Pasiteiraukite, ar jie girdėjo pranešimus apie gresiantį plikledį ir lijundrą. Jei šalia gyvena neįgalūs, seni, vieniši žmonės, pasidomėkite, ar jais kas nors gali pasirūpinti, jei ne – padėkite jiems, atneškite jiems būtinų produktų, vaistų, pabarstykite išėjimus iš namų ir takelius smėliu.
• Nelaimės atveju skambinkite skubiosios pagalbos telefonu 112.
• Nepamirškite, kad sumažinti traumų riziką padeda paprasčiausias atsargumas!

Prie vandens telkinio:

• nestovėkite ir neleiskite vaikams žaisti ten, kur galima netikėtai įkristi į vandenį (prie prieplaukos ar molo krašto, tilto, stataus kranto);
• perkaitę saulėje, nešokite staiga į vandenį, prieš tai juo apsišlakstykite;
• nepalikite prie vandens be priežiūros vaikų iki 14 metų.

Draudžiama:

• paplūdimiuose ir maudyklose rūkyti (išskyrus įrengtas rūkymo vietas);
• žaisti sportinius žaidimus ne fizinio aktyvumo (aktyvaus) paplūdimio zonoje ar sukeliant pavojų poilsiautojams;
• paplūdimiuose ir maudyklose įrengti stovyklavietes;
• paplūdimiuose ir maudyklose kurti laužus;
• skinti ar naikinti saugomų rūšių augalus;
• būti bendruose paplūdimiuose nuogiems (nedėvėti maudymosi kostiumų arba dėvėti tik jų dalį);
• lankytis su gyvūnais tam neskirtose paplūdimio vietose.

Vandens telkinyje:

• nemokėdami plaukti neikite į vandenį giliau kaip iki krūtinės;
• nesimaudykite vieni, nežinomose, nuošaliose vietose. Geriau pasirinkite paplūdimį arba vietą, kur plaukioja daugiau žmonių ir yra budintys gelbėtojai;
• maudykitės tik įsitikinę, kad saugu, į nežinomą vandens telkinio vietą iš pradžių lėtai briskite, nenerkite ir nešokite į vandenį;
• nežaiskite vandenyje pavojingų žaidimų, maudydamiesi nekramtykite gumos, nevalgykite, nesimaudykite iškart po valgio, išgėrę alkoholinių gėrimų;
• neleiskite vaikams nardinti kitą žmogų, tampyti už kojų, lipti kitiems ant pečių;
• nešaukite pagalbos, jei jos nereikia;
• neplaukiokite ten, kur atliekami šuoliai į vandenį;
• nešokinėkite į vandenį nežinomoje vietoje, jūs galite susižaloti atsitrenkę į dugne esančius daiktus;
• neplaukite į laivakelį ir nesiartinkite prie praplaukiančių laivų, nes kyla grėsmė būti įtrauktam po laivo sraigtais.

Draudžiama:

• plaukioti ar bristi už vietų, pažymėtų plūdurais, taip pat maudytis po nustatytų paplūdimio lankymo valandų, maudymuisi neskirtose ir (ar) nesaugiose vietose (prie užtvankų, dirbtinių krioklių, šalia hidroelektrinėse naudojamų įrenginių, esančių vandenyje ir pan.) arba vietose, pažymėtose draudžiančiais maudytis informaciniais ženklais;
• maudytis neblaiviam ar apsvaigusiam nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų;
• maudytis vaikams iki 14 metų be suaugusio žmogaus priežiūros;
• plaukioti ant pripučiamųjų čiužinių, transporto priemonių padangų ir kamerų, rąstų, lentų ir kitų plaukioti nepritaikytų daiktų;
• maudytis žaibuojant ir (ar) perkūnijos, škvalo, viesulo metu;
• maudytis esant gelbėjimo poste iškeltai raudonai vėliavai. 

Plaukiojimo priemonės

• gelbėjimosi liemenę užsidėkite prieš išplaukdami plaukiojimo priemone į vandens telkinį ir ją dėvėkite visą laiką, taip pat būdami plaukiojimo priemonėje ant vandens;
• ypač pavojinga išdykauti valtyje, vaikščioti joje, ją supti, nes valtis gali apvirsti.

Draudžiama:

• plaukti plaukiojimo priemone, jeigu joje nėra gelbėjimosi liemenių, skirtų visiems joje esantiems asmenims;
• maudytis, nardyti ir šokinėti iš (nuo) plaukiančios plaukiojimo priemonės;
• plaukioti plaukiojimo priemonėmis tam neskirtose paplūdimių maudyklų zonose, jomis kelti pavojų žmonėms ir aplinkai;
• suptis ir vaikščioti tam nepritaikytose plaukiojimo priemonėse, taip pat nesilaikyti plaukiojimo priemonės gamintojo nustatytų saugaus plaukiojimo priemonės naudojimo reikalavimų ir (ar) draudimų.

Kaip elgtis, jei skęstate pats ir kaip padėti, jei skęsta kitas

• skęstantysis  turėtų stengtis nurimti,  nepanikuoti, nesiblaškyti ir dėmesį į save atkreipti šaukdamas arba mojuodamas rankomis. Reikėtų įkvėpti kuo daugiau oro, atsigulti ant nugaros;
• pamatę skęstantį žmogų, šaukite mėgindami atkreipti aplinkinių dėmesį ir skambinkite skubiosios pagalbos telefonu 112. Apsidairykite, ar šalia nėra kokios nors gelbėjimo (gelbėjimo rato, valties ir kt.) arba parankinės priemonės, kuri neskęsta (kamuolio, čiužinio ir t. t.);

• laukdami gelbėtojų, pasitelkite į pagalbą kuo daugiau žmonių, pasidalykite pareigomis, bandykite padėti skęstančiajam saugiais būdais: nuo kranto, iš valties, nuo tilto mesdami plūdurą, tiesdami lazdą ir t. t.  Nerizikuokite savo gyvybe;
• jeigu šalia nieko daugiau nėra, pamėginkite gelbėti skęstantįjį, priplaukę prie jo su kokia nors plaukiojimo priemone (valtimi, vandens dviračiu), paduokite jam gelbėjimo ar parankinę priemonę, kuri neskęsta. Ją reikia paduoti skęstančiajam per saugų atstumą, kad jis negalėtų jūsų sugriebti;
• ištraukę skęstantįjį į krantą, suteikite pirmąją pagalbą, jei reikia, gaivinkite, kol atvyks pagalba;
• įsidėmėkite: gelbėti skęstantįjį vandenyje be pagalbinių priemonių gali tik geras plaukikas, kuris moka profesionaliai įvertinti pavojaus lygį, išmano gelbėjimo būdus ir moka tai atlikti praktiškai.

Lietuvos Respublikoje galiojančiuose teisės aktuose yra apibrėžtos atskiros kaitros ir karščio sąvokos, kurių pagrindinis skirtumas – skirtinga trukmė:

• Karštis (pavojingas reiškinys): aukščiausia oro temperatūra ≥ 30 °C; trukmė 1–2 d.
• Kaitra (stichinis reiškinys): aukščiausia oro temperatūra ≥ 30 °C, kaitros trukmė ≥ 3 d.

Jautriausios karščiui gyventojų grupės:

• Vyresnio amžiaus žmonės (ypač vyresni nei 65 m.);
• Kūdikiai ir vaikai iki 4 m.
• Asmenys, sergantys įvairiomis ligomis (endokrininės, inkstų, širdies ir kraujagyslių sistemų ir kt.)
• Asmenys, turintys antsvorio
• Nėščios moterys
• Labiau kenčiantys nuo neigiamų aplinkos veiksnių (didesnės šilumos) asmenys (dirbantys lauke, liejyklose, kepyklose ir pan.)
• Socialinių rizikos grupių asmenys (vartojantys alkoholį, narkotines medžiagas, neturintys nuolatinės gyvenamosios vietos, gyvenantys lauke ir kt.)

Rekomendacijos, kaip apsisaugoti karščiui jautriems žmonėms

Palaikykite vėsią namų aplinką

• Stenkitės būti patalpose, kuriose yra įrengti ventiliatoriai ar oro kondicionieriai. Jei neturite tokių sąlygų namuose, susiplanuokite praleisti laiką vėsiose patalpose: bibliotekoje, prekybos centre ar pan. Svarbu, kad patalpos oro temperatūra nebūtų žemesnė nei 18 ºC.
• Langus uždenkite šviesios spalvos užuolaidomis, ritininėmis užuolaidomis ar medžiaga su aliuminio paviršiumi, kuri atspindėtų saulės spindulius.
• Atverkite patalpų langus tik vakare ir anksti ryte, kai oro temperatūra būna nukritusi.
• Dieną naudokite kuo mažiau elektrinių įrenginių, dirbtinės šviesos, nes tai sukuria papildomai karščio.
• Patalpose laikykite kambarines gėles, nes jos padeda atvėsinti kambarį.

Venkite karščio

• Jei yra galimybė, miegokite vėsesniame kambaryje.
• Ribokite fizinį aktyvumą, ypač vidurdienį – nuo 11 iki 17 valandos. Sodo, daržo bei kitus ūkio darbus susiplanuokite atlikti anksti ryte arba vakare.
• Dirbantiems karštyje darbuotojams turi būti numatytos specialios pertraukos vėsioje vietoje, kurių trukmę ir dažnumą darbdavys nustato savo nuožiūra, tačiau ne rečiau nei kas 1,5 val.
• Poilsiui gamtoje pasirinkite vietą pavėsyje, venkite tiesioginių saulės spindulių, ribokite buvimo saulėkaitoje laiką, būkite po skėčiais. Ypač pavojinga užmigti saulės atokaitoje.
• Nepalikite uždarytame automobilyje vyresnio amžiaus ar neįgalių žmonių, vaikų, gyvūnų, net ir tuomet, jei visi langai atviri. Automobiliai labai greitai įkaista, todėl likusiesiems automobilyje gali grėsti šilumos smūgis. Patikrinkite, ar vaikiškos sėdynės paviršius bei saugos diržai nėra per karšti, kad vaikas nenusidegintų.

Palaikykite tinkamą (vėsią) kūno temperatūrą bei gerkite daug skysčių

• Dažnai naudokitės vėsiu dušu ar vonia.
• Eidami į lauką, užsidėkite galvos apdangalą arba vietoj galvos apdangalo naudokite skėtį. Lauke dėvėkite saulės akinius su UVA ir UVB filtru.
• Dėvėkite lengvus, šviesius, natūralaus audinio, neveržiančius, orui pralaidžius drabužius.
• Naudokite apsauginius kremus nuo saulės su kuo didesniu apsaugos faktoriaus skaičiumi (30 SPF ir daugiau). Apsauginiais kremais pasitepti reikia 30 min. prieš einant į lauką.
• Dažniau gerkite skysčius – visą dieną po truputį, nelaukite, kol pradės kamuoti troškulys. Geriausiai tam tinka mineralinis, mineralizuotas, geriamasis arba pasūdytas vanduo. Venkite alkoholinių gėrimų, skysčių su kofeinu, gėrimų su cukrumi ar saldikliais – jie skatina skysčių išsiskyrimą.
• Venkite riebių ir sunkiai virškinamų patiekalų. Valgykite daugiau skystų produktų, lengvai virškinamų liesų pieno produktų, vaisių ir daržovių. Maistas, pavyzdžiui, mėsa, kuris turi daug baltymų, didina metabolinės šilumos gamybą ir skatina vandens išsiskyrimą.

Padėkite kitiems

• Periodiškai aplankykite šeimos narius, draugus ir kaimynus, kurie daug laiko praleidžia vieni (vyresnio amžiaus ir sergantys asmenys turėtų būti lankomi kasdien). Karščiui jautriems žmonėms gali prireikti pagalbos karštą dieną.
• Domėkitės ir informuokite šeimos narius, draugus ir kaimynus apie karščio keliamą pavojų sveikatai ir kaip jo išvengti.
• Jei jūsų pažįstamas žmogus vartoja vaistus, informuokite jį, jog jis turėtų pasiteirauti gydančio gydytojo ar vaistininko apie vaistų įtaką organizmo šiluminio reguliavimo procesams ir skysčių balanso palaikymui.
• Išmokite suteikti pirmąją pagalbą karščio paveiktam asmeniui.

Jei turite sveikatos problemų

• Laikykite vaistus žemesnėje kaip 25 °C temperatūroje arba šaldytuve (perskaitykite saugojimo instrukcijas ant pakuotės arba vaisto informaciniame lape).
• Jei sergate širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis, stebėkite savo sveikatos būklę. Atminkite, kad esant dideliems karščiams paskirtų vaistų poveikis gali pakisti, todėl būtina pasitarti su šeimos gydytoju dėl vaistų vartojimo, jų dozės.

Skubiai kreipkitės medicinos pagalbos:

• jei prasideda gausus prakaitavimas ir raumenų mėšlungis (traukuliai);
• jei kūno temperatūra pakyla iki > 40^oC, oda tampa karšta ir šlapia;
• jei randate sumišusį ar be sąmonės žmogų.

Su karščiu susijusių sveikatos sutrikimų pirmosios pagalbos gairės

Ledas laikomas tvirtu, jeigu jo storis yra daugiau kaip 7 cm. Toks ledas jau išlaiko žmogų. Tačiau, kad jis išlaikytų grupę žmonių, jis turi būti ne plonesnis kaip 12 cm.

Tvirtas ledas visada turi mėlyną arba žalią atspalvį, o matinės baltos spalvos arba geltono atspalvio ledas yra netvirtas.

Trapus, plonas ledas būna tose vietose, kur jame įšąla medžių šakos, lentos ir kiti daiktai,  taip pat arti krūmų, medžių, nendrių. Netvirtas ledas susidaro ir tose vietose, kur įteka upeliukai, vanduo iš gamyklų, yra šaltinių.

Prieš lipant ant ledo:

• prieš eidami ant ledo apsidairykite, ar arti nėra praminto takelio, paliktų pėdų. Jeigu yra, eikite jomis, nes tai jau išbandytas kelias;
• einant ledu reikia turėti tvirtą lazdą ir ja tikrinti ledo stiprumą. Tikrinkite ledą ne prieš save, o šone. Jeigu į ledą sudavus lazda ant jo pasirodo vanduo, reikia nedelsiant grįžti į krantą;
• eiti reikia čiuožiant, neatitraukiant kojų nuo ledo. Jeigu esate su slidėmis, tai atsisekite slidžių tvirtinimus, kad esant reikalui jas greitai galima būtų nusimesti nuo kojų. Slidžių lazdas laikykite rankose, plaštakų neprakiškite pro kilpas. Galėsite lazdas greitai numesti;
• jeigu ledu eina grupė žmonių, reikia laikytis distancijos. Atstumas tarp žmonių turi būti ne mažesnis kaip 5 metrai;
• einant ledu reikia aplenkti vietas, kurios užneštos sniegu arba pripustytos pusnių, nes po sniegu ledas visada yra plonesnis;
• ypač atsargiems reikia būti prie kranto, nes čia ledas silpnesnis ir jame gali būti įtrūkimų;
  ledas labai pavojingas atodrėkių metu;
• ant ledo ypač mėgsta žaisti vaikai, nepalikite jų be priežiūros.

Jei įlūžote:

• nepraraskite savitvardos;
• ropškitės ant ledo į tą pusę iš kurios atėjote, o ne plaukite pirmyn;
• nesikapanokite vandenyje ir visu kūno svoriu neužgulkite ledo krašto. Ant ledo užšliaužti reikia plačiai ištiesus rankas, kad padidėtų atramos plotas. Pasistenkite kaip galima daugiau krūtine užgulti ledą, paskui atsargiai ant jo iškelti vieną koją, po to kitą;
• užšliaužus ant ledo negalima tuojau pat stotis, reikia nusiridenti nuo eketės kuo toliau į tą pusę iš kur atėjote, nes ten ledas tvirtesnis. Tik išlipus ant kranto reikia bėgti, kad sušiltumėte ir kuo greičiau pasiekti šiltą vietą.

Gelbėjant skęstantįjį:

• jeigu pamatėte skęstantį žmogų, tuoj pat šaukite jam, kad skubate į pagalbą;
• gelbėjant reikia veikti greitai ir ryžtingai, nes žiemą vandenyje žmogus greitai sušąla, o permirkę drabužiai neleidžia jam ilgai išsilaikyti vandens paviršiuje;
• artintis prie eketės reikia labai atsargiai, geriausia šliaužte, plačiai ištiesus rankas.
  Jei yra galimybė, po savimi pakiškite slides ar lentą ir šliaužkite ant jos;
• prišliaužti prie pat eketės krašto negalima, nes ledas įlūš, jeigu  mėginsite skęstančiajam paduoti ranką ir jį traukti. Ledas išlaiko žmogų tik už 3–4 m nuo eketės krašto, todėl skęstančiajam reikia paduoti slidę, slidžių lazdą, lentą ar numesti virvę.  Jeigu nelaimės vietoje yra keli gelbėtojai, jie gali paimti vienas kitą už kojų ir atsigulę ant ledo sudaryti grandinę iki eketės.

Išgelbėjus žmogų:

• ištraukus žmogų ant ledo, reikia su juo kuo toliau šliaužti nuo pavojingos vietos ir kuo greičiau jį pristatyti į šiltą vietą;
• čia nukentėjusįjį sušildyti, pagirdyti karšta arbata, perrengti sausais drabužiais, suteikti pirmąją medicinos pagalbą.

Video:

• Kaip elgtis įlūžus į ledinį vandenį: išlipti galima per 10 minučių
• Laida ,,Ugnies tramdytojai" pataria, kaip elgtis ant ledo (1)
• Laida ,,Ugnies tramdytojai" pataria, kaip elgtis ant ledo (2)
• Laida ,,Ugnies tramdytojai" pataria, kaip naudotis smaigais, įlūžus ant ledo
• Žiemos pavojai

Prieš perkūniją:

• kol neįvyko nelaimė, geriausia ant pastatų įsirengti žaibolaidžius, o jeigu jie jau yra, patartina patikrinti, ar jie gerai įžeminti, tvarkingi;
• būtina išjungti visus elektros prietaisus.

Perkūnijos metu ar žaibuojant:

• žaibuojant ar griaudžiant patartina pasilikti namuose, uždaryti langus, duris, dūmtraukių sklendes, ventiliacines angas, kad nebūtų skersvėjų, galinčių pritraukti kamuolinį žaibą;
• perkūnijos metu pavojinga liesti metalines pastato konstrukcijas, vamzdynus, būti arti elektros laidų, antenų, langų, durų, namo lauko sienų, už kurių auga dideli medžiai;
• nuo žaibo patikimai apsaugo ir automobilis, tik reikia užsidaryti langus ir nesiliesti prie jo metalinių konstrukcijų;
• nenaudokite mobiliojo telefono;
• jeigu audra užklupo lauke, nesislėpkite po aukštais pavieniais medžiais, prie stulpų ar pastatų sienų, neieškokite prieglobsčio šalia žaibolaidžių, metalinių bokštų ar aukštų kaminų, venkite aukštesnių atvirų vietų;
• geriausia pasislėpti krūmuose arba atsitūpti nuokalnėje, apėmus rankomis kelius;
• žaibuojant ypač pavojinga būti šalia vandens telkinių. Perkūnijai užklupus maudantis, žvejojant ar besiirstant valtimi, nedelsdami skubėkite į krantą;
• griaudžiant nebėgiokite, nevažiuokite motociklu ar dviračiu, nelaikykite rankose metalinių daiktų. Palikite juos atokiau nuo savęs ir pralaukite perkūniją;
• pamatę kamuolinį žaibą elkitės ramiai, nejudėkite ir prie jo nesiartinkite, nebandykite paliesti jo kokiu nors daiktu, nes gali įvykti sprogimas. Taip pat nebandykite nuo jo bėgti, nes oro srovė gali jį pritraukti prie jūsų.

Mokomasis filmas

Potvynius Lietuvoje  sukelia smarkios liūtys, sparčiai tirpstantis sniegas, upių poplūdžiai, prasidėję dėl pasikeitusio vėjo upių žiotyse atplukdyto vandens. Kasmetiniai potvyniai kelia grėsmę gyventojų sveikatai, gyvybei ir jų turtui, todėl jiems būtina iš anksto rengtis.

Prieš prasidedant potvyniui:

geriausia žmonių apsaugos priemonė – jų evakavimas iš pavojingos vietovės. Rekomenduojama nėščioms moterims, ligoniams, senyvo amžiaus žmonėms, vaikams iš potvynio zonos išvykti į saugesnes vietas.

Jeigu nusprendėte likti potvynio zonoje, pradėkite rengtis galimam potvyniui:

• įsigykite patikimą plaukiojimo priemonę (plaustą, valtį);
• apsirūpinkite reikiama neperšlampama apranga (žvejų batais, gumine avalyne ir kt.).

Pasirūpinkite ne mažiau kaip 10-čiai parų:

• ilgai negendančių maisto produktų;
• medikamentų;
• geriamojo vandens;
• degtukų, žvakių, žibintų, malkų;
• mobiliojo ryšio telefoną ir atsarginius maitinimo elementus.

Kiti patarimai:

• paruoškite gyvuliams, baldams paaukštinimus;
• gerai izoliuokite visus elektros laidus, kad neįvyktų trumpasis jungimas;
• iš rūsių išneškite daržoves, maisto atsargas, vertingus daiktus;
• lengvesnius daiktus, kuriuos gali sugadinti vanduo, nuneškite į viršutinius aukštus, pastoges;
• užsandarinkite šulinius, kad į juos nepatektų užterštas paviršinis vanduo;
• apsaugokite sodybą nuo ledo lyčių, įkalkite apsauginius stulpus;
• pažymėkite vėliavėlėmis ar kitais ženklais, kaip privažiuoti nuo pagrindinio kelio iki sodybos;
• išvežkite iš užliejamų vietų trąšų ir pesticidų atsargas;
• patikrinkite, kad garažuose, ūkiniuose pastatuose, sandėliukuose neliktų atvirų teršalų (chemikalų, tepalų ir kt.), kurie gali užteršti aplinką;
• užsandarinkite naftos produktų saugyklas;
• patepkite storu tepalo sluoksniu paliekamų įrenginių (mechanizmų) metalines detales, sutvirtinkite atskiras konstrukcijas;
• apdrauskite savo ir šeimos narių gyvybę bei turtą.

Jei nutarėte išvykti į saugesnę vietovę, prieš palikdami namus užsukite vandens, dujų sklendes, išjunkite elektrą, pasiimkite dokumentus, vertybes, būtiniausius daiktus, maisto atsargų, medikamentų, užrakinkite duris, uždarykite (užkalkite) langus. Kad būtų žinoma, kiek žmonių liko užtvindytoje teritorijoje, užsiregistruokite seniūnijoje.

Kilus potvyniui:

• rekomenduojama evakuotis iš potvynio zonos.

Gyventojams, kurie nusprendė nesikelti iš savo gyvenamosios vietos, patariama:

• palaikykite ryšį su kaimynais ir būkite pasiruošę vieni kitiems padėti;
• jei apie namus jau kyla vanduo, lipkite į viršutinius aukštus, jeigu namas vienaaukštis – įsitaisykite pastogėje esančiose patalpose;
• iškelkite audeklo gabalą (naktį – šviečiantį žibintą) – tai bus ženklas, kad jums reikalinga pagalba;
• mosuokite audeklo gabalu (naktį – mirksinčia žibinto šviesa) – taip pranešama, kad reikalinga skubi pagalba;
• jei brendate užlietomis vietovėmis, kad neįsmuktumėte į vandens išplautą  duobę, kelią tikrinkite  kartimi;
• jei tektų eiti keliese per užtvindytą vietovę, susiriškite virve;
• jei įkristumėte į vandenį, nusimeskite sunkius drabužius ir apavą, bandykite įsikibti į netoliese plaukiojančius ar virš vandens kyšančius daiktus, kuo tvirčiau laikykitės ir laukite pagalbos;
• padėkite laukiniams žvėreliams (stirnoms, lapėms, kiškiams), patekusiems per potvynį į bėdą. Iš pavienių sausumos salelių perkelkite juos į laukus.

Pasibaigus potvyniui:

• griežtai draudžiama liesti nutrūkusius laidus, patiems atlikti elektros tinklų ir elektros įrenginių remonto darbus, įjungti agregatus, stakles ir kitus įrengimus.

Patariama:

• praneškite atitinkamoms tarnyboms apie gedimus elektros tinkluose, vandentiekio ir dujų sistemose ir laukite jų pagalbos;
• nevalgykite vandenyje mirkusių maisto produktų;
• kad išvengtumėte per vandenį plintančių infekcinių ligų (dizenterijos, choleros, vidurių šiltinės, poliomielito ir kt.), išvalykite šulinius: ištraukite šiukšles, pagalius, išsemkite nešvarų vandenį ir išdezinfekuokite šulinį chlorkalkių tirpalu (1 m³  vandens –  400–600 g chlorkalkių miltelių). Po paros atsiradusį vandenį išsemkite;
• dėl geriamojo vandens kokybės kreipkitės į Visuomenės sveikatos centrą arba į apskrities valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos laboratoriją;
• praneškite seniūnijai apie potvynio metu patirtus nuostolius;
• dėl geriamojo vandens saugos ir kokybės kreipkitės į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą  arba į artimiausią VMVT teritorinį padalinį. VMVT pranešimai priimami visą parą nemokama telefono linija 8 800 404 03 arba interneto svetainėje http://www.vmvt.lt užpildžius pranešimo formą skiltyje „Praneškite mums“.

Geriamojo vandens mėginiai laboratoriniams tyrimams priimami ir tyrimai atliekami Nacionaliniame maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institute arba jo teritoriniuose skyriuose Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose, Klaipėdoje ir Telšiuose. Kontaktiniai duomenys nurodyti internetinėje svetainėje http://nmvrvi.lt

Laida ,,Ugnies tramdytojai" pataria, kaip elgtis per potvynį

Nedeginkit pernykštės žolės!

Nutirpus sniegui bei šiltėjant pavasario orams, šalyje prasideda pernykštės žolės deginimas. Vidutiniškai apie 2500 kartų per metus ugniagesiai vyksta gesinti degančios žolės plotų, o gaisrų skaičius atvirose teritorijose sudaro per 45 proc. visų gaisrų.

Deja, už šių skaičių slypi milžiniški nuostoliai gamtai ir žmonių turtui. Juk degančiose pievose sudega retų augalų sėklos, žūsta vabzdžiai, gyvūnai, čia perintys paukščiai.

Be to, nuo liepsnojančios žolės ugnis dažnai persimeta į miškus, durpynus, gyventojų sodybas, ūkinius pastatus, o liūdniausia, kad degančiose pievose beveik kasmet žūsta ir žmonės. Aitrūs dūmai apsvaigina, žmogus praranda sąmonę ir nukritęs ant žemės, užsidegus drabužiams, mirtinai apdega.

Dažnai žolės gaisrus sukelia vaikai bei paaugliai, todėl tėvams ir pedagogams derėtų priminti apie tokių gaisrų padaromą žalą.

Be to, už žolės deginimą yra numatyta administracinė atsakomybė, o už nepilnamečių paauglių nusikaltimus bus baudžiami jų tėvai.

Už žolės deginimą piliečiai gali būti nubausti nuo 50 iki 300 eurų bauda, o pareigūnai nuo 120 iki 350 eurų bauda. Be to, teks atlyginti ir gamtai padarytą žalą, o ji kartais siekia ne vieną tūkstantį eurų.

Ką daryti pamačius degančią žolę:

• pastebėję degančią žolę, nepraeikite abejingai pro šalį, bet pasistenkite patys ją užgesinti, nelaukdami kol liepsna išplis į didesnius plotus;
• nedidelę liepsną užplakite medžių šakomis arba užtrypkite ją kojomis;
• tokius gaisrus taip pat galima gesinti vandeniu arba smėliu;
• aplink ugnies apimtus plotus iškaskite griovelius, kad liepsna neišplistų ir nepadarytų didesnių nuostolių;
• jeigu matote, kad su ugnimi nepavyks lengvai susidoroti, nedelsiant skambinkite skubios pagalbos telefonu 112.

Žemės drebėjimas – natūralus (gamtinis) seisminių (akustinių) bangų susidarymas žemės gelmėse dėl ten vykstančių tektoninių procesų ( litosferų plokščių sandūkos, lūžių formavimosi, vulkaninių ir kitų reiškinių). Žemės drebėjimai dažniausiai vyksta tektoninių litosferos plokščių sandūros zonose, bet vyskta ir plokščių vidinėse dalyse. Žemės drebėjimų židiniai žemės gelmėse susidaro nuo 1 km iki 600 km gylyje, o jų sukeltos bangos sklinda dideliais atstumais ir sukelia virpesius žemės gelmėse ir paviršiuje. Paviršiniai žemės (grunto) virpesiai sukelti žmogaus veiklos (pvz. sprogdinimų ir kt.) vadinami antropogeniniais seisminiais įvykiais.

Žemės drebėjimai yra registruojami seismometrais, o žemės drebėjimo sukeltų virpesių stiprumas (magnitudė) vertinamas pagal logaritminę Richterio skalę. Richterio skalės vertės neturi nei viršutinės nei apatinės ribų – t.y. labai silpni seisminiai įvykiai gali būti vertinami ir neigiami (pvz.: -1,3), o stipriausi iki šiol užregistruoti žemės drebėjimai buvo įvertinti 9,5 magnitudės. Stiprumu įvertinami ne tik žemės drebėjimai, bet ir kitų tipų seisminiai įvykiai. Be Richterio skalės yra naudojama ir dvylikos balų seisminių įvykių intensyvumo skalė, kuri nusako kokio intensyvumo virpesiai buvo konkrečioje vietoje. Naudojant šią skalę žemės drebėjimai vertinamis pagal jų sukeltas pasekmes žemės paviršiuje - t.y. pastatų ir kitos inftrastriktūros pažeidimus, poveikį žmonėms (sužeistus ar žuvusius asmenis), poveikį gamtinei aplinkai (atsiradusius plyšius žemės paviršiuje, nuošliaužas ir kt.). Intensyvumo skalėje vienetas reiškia visiškai nejuntamus virpesius, o dvylika - apibūdina visuotinį pastatų sugriovimą ir kt.

Žemės drebėjimo požymiai:

• Įvykus žemės drebėjimui didžiausią žalą padaro jo metu generuotos seisminės bangos, kurios sklinda nuo seisminio šaltinio į visas puses – jos sukelia žemės virpesius. Stiprūs žemės drebėjimai gali pargriauti ir žmones ar gyvūnus.
• pastatuose pradeda judėti induose vanduo, ima siūbuoti pakabinti paveikslai ir šviestuvai;
• dreba langai, linguoja grindys;
• dūžta stiklai, krenta smulkūs daiktai, sunku stovėti vietoje;
• atsiranda įtrūkimų lubose, sienose, byra tinkas;
• griūva pastatai, kaminai, aukšti infrastruktūros objektai, virsta medžiai, trūkinėja elektros laidai, dujotiekio vamzdžiai, atsiranda plyšių grunte, šlaituose gali susidaryti nuošliaužos, asfaltuoti keliai ir traukinių bėgiai gali ženkliai deformuotis.

Bendrieji patarimai:

• iš anksto apmąstykite, kaip elgsitės, jei žemės drebėjimas įvyks jums esant namuose, darbovietėje, gatvėje ar kitoje vietoje;
• pirmiausia įvertinkite pastato, kuriame jūs esate, atsparumą virpesiams ir jo sugriuvimo pavojų ;
• nepamirškite, kad jūs turite tik kelias sekundes, todėl privalote iš anksto apsipręsti: arba tuojau pat palikti pastatą, arba jo viduje rasti saugią vietą.

Kaip elgtis per žemės drebėjimą:

• tuo atveju, kai žemės drebėjimas labai stiprus ir jūs nusprendėte pasišalinti iš pastato, iš anksto numatykite kelią, kuriuo eisite, nes turėsite tik kelias sekundes iki stipriausių svyravimų ir smūgių;
  nepamirškite, kad evakuotis galima ir per pirmojo aukšto langus;
• įvairios pramoninių pastatų dalys gali būti nevienodo stiprumo, todėl kartais geriau greitai persikelti į patvaresnę pastato dalį;
• iš anksto nustatykite saugiausias vietas (bute, darbovietėje, netoli darbo vietos), kur būtų galima  išlaukti smūgius. Tai centrinės pagrindinių sienų dalys;
• jeigu esate pastato viduje patariama ten ir pasilikti ir slėptis po stalais/suolais arba pereiti prie nešančiųjų sienų centrinių dalių
• pasišalinkite iš virtuvių patalpų (ten gali būti daiktų, kurie gali ant jūsų užkristi); pasitraukite nuo langų ir kitų dūžtančių objektų;
• NEBANDYKITE pasišalinti iš patalpų kol pastatas virpa (tuo metu yra pavojus, kad ant jūsų gali užkristi sunkūs objektai ir jus sužeisti)
• įsidėmėkite, kad vykstant žemės drebėjimams pavojingiausios vietos pastatuose yra dideli įstiklinti sienų plotai, kampiniai kambariai, ypač paskutinių aukštų, balkonai, laiptai ir liftai;
• priedanga nuo krentančių daiktų ir nuolaužų gali būti vietos po tvirtais stalais ir lovomis. Išmokykite, kad esant stipriems smūgiams vaikai ten slėptųsi, jei šalia nebūtų suaugusiųjų;
• namuose, rūpindamiesi savo saugumu, nekabinkite lentynų virš lovų, sofų, durų;
• neužkraukite įvairiais baldais ir daiktais įėjimo į butą;
• įvairios talpyklos, kuriose laikomi lengvai įsiliepsnojantys ir kenksmingi skysčiai, turi būti sandariai uždarytos ir saugomos taip, kad negalėtų nukristi ir sudūžti siūbuojant pastatui;
• išmokykite visus suaugusius šeimos narius išjungti elektrą ir vandentiekį bute, laiptinėje ir name;
• namuose visada turėkite maisto ir vandens atsargų 3–5 dienoms, pirmosios medicinos pagalbos vaistinėlę, tvarsliavos, reguliariai vartojamų vaistų, būtinų jums arba šeimos nariams, žibintuvėlį;
• įmonės, organizacijos ir mokslo įstaigos turi iš anksto rengtis ir imtis prevencijos priemonių galimo žemės drebėjimo padariniams mažinti.

Esant stipriam žemės drebėjimui:

• klaupkitės ar gulkitės ant žemės ir rankomis užsidenkite galvą ir kaklą;
• veikite apdairiai ir protingai. Įvertinkite susidariusią padėtį, jeigu jūs esate vieno aukšto name arba pirmame-antrame pastato aukšte ir galite spėti per kelias sekundes pasišalinti iš jo, taip ir elkitės;
• būkite atsargūs. Iš viršaus gali kristi plytos, stiklai ir kiti daiktai, saugokite galvą. Išbėgę iš pastato, iš karto eikite toliau nuo jo į atvirą vietą – plačias gatves, aikštes, sporto aikšteles, dykvietes.

Patalpose pajutę pirmuosius žemės drebėjimo požymius veikite greitai ir ryžtingai:

• išjunkite dujas, vandenį, elektrą (pagal galimybes);
• jeigu esate pirmame pastato aukšte kaip galima greičiau išbėkite iš namo;

• bėkite 2–5 metrų atstumu nuo pastato, nes gali sužeisti krentančios plytos, gėlių vazonai ir kt.
• jeigu esate antrame ar aukštesniuose pastato aukštuose NEBANDYKITE pasišalinti iš patalpų kol pastatas virpa (tuo metu yra pavojus, kad ant jūsų gali užkristi sunkūs objektai ir jus sužeisti)

• jeigu esate pastato viduje aukštesniuose aukštuose patariama ten ir pasilikti ir slėptis po stalais ar suolais arba pereiti prie nešančiųjų sienų centrinių dalių.

Jeigu jūs likote pastate, tai pasislėpkite kuo saugesnėje vietoje po stalais ar tvirtomis lovomis.

• Jeigu yra tinko gabalų, šviestuvų, stiklų kritimo grėsmė – slėpkitės po stalu. Mokiniams patartina pasislėpti po suolais, nusigręžti nuo langų ir užsidengti veidą bei galvą rankomis – taip apsisaugoma nuo griūvančių nuolaužų;
• visuose pastatuose būkite toliau nuo langų, arčiau vidinių pagrindinių pastato sienų;
• venkite stiklinių pertvarų;
• venkite stovėti kambario viduryje;
• nebėkite į balkoną, jeigu iš jo negalėsite nušokti ant žemės;
• laikykitės toliau nuo dujų, elektros, karšto vandens vamzdžių ir įrenginių;
• patalpų viduje bėgdami laiptais, glauskitės prie sienos, stenkitės kuo nors prisidengti galvą;
• nešokite pro langą, jeigu esate aukščiau negu pirmame aukšte;
• nešokite pro uždarus langus! Esant akivaizdžiai būtinybei išmuškite stiklą taburete ar kitu daiktu, kraštutiniu atveju – nugara;
• nesinaudokite liftu;
• neišsigąskite, jei suveiks signalizacija.

Jeigu esate gatvėje:

• eikite į atvirą vietą toliau nuo pastatų, elektros tinklų linijų. Venkite nutrauktų laidų;
• nebūkite šalia pastatų, nebėkite slėptis į pastatus – griūvančios nuolaužos sukelia realią grėsmę gyvybei;
• jeigu esate invalido vežimėlyje, jei įmanoma, raskite priedangą, užblokuokite vežimėlio ratus ir rankomis saugokite galvą;
• jei esate stadione ar teatre, likite savo vietoje ir rankomis saugokite galvą. Nemėginkite pakilti iš vietos nesibaigus drebėjimui.

Transporto priemonėse:

• jei vairuojate mašiną, kaip galima greičiau sustokite atviroje vietoje. Nelipkite iš mašinos iki smūgių pabaigos. Autobuso vairuotojas turėtų palikti atdaras duris;
• jei važiuojate tuneliu, skubėkite kuo greičiau iš jo pasišalinti. Nebūkite ant estakados. Laikykitės toliau nuo elektros stulpų, didelių medžių, namų sienų;
• lengvųjų automobilių ir viešojo transporto keleiviams saugiausia būtų likti savo vietose iki žemės drebėjimo pabaigos. Nereikia mušti stiklų arba brautis durų link – taip tik sudarysite spūstį ir traumų galimybę.

Veiksmai, pasibaigus žemės drebėjimui:

• būkite pasiruošę pakartotiniems stipriems smūgiams. Jie gali pasikartoti po kelių minučių, valandų, parų, savaičių ir net mėnesių. Pagalvokite, kur galite pasislėpti jų metu. Pavojingiausios pirmosios kelios valandos po žemės drebėjimo, todėl per šį laiką į pastatą eiti negalima. Nepraraskite savitvardos, nekelkite panikos ir nuraminkite kitus;
• stenkitės be ypatingo reikalo neskambinti mobiliojo ar fiksuoto ryšio telefonais, nes ryšio linijos bus perkrautos ir užblokuotos;
• per televiziją ir radiją klausykitės informacinių pranešimų ir nurodymų, kaip elgtis;
• patikrinkite dujų, vandens ir elektros tiekimo linijas. Jei jos pažeistos, iškvieskite specialiąsias tarnybas;
• jei pajutote dujų kvapą, nesinaudokite degtukais, žiebtuvėliais ir pan. Atidarykite langus ir išeikite iš pastato;
• nesinaudokite atvira ugnimi;
• būkite atsargūs leisdamiesi laiptais;
• nesiartinkite prie akivaizdžiai pažeistų pastatų, jokiu būdu negalima eiti į jų vidų;
• neprasimanykite ir neperdavinėkite jokių spėlionių bei gandų apie galimus kitus smūgius.

Gerosios praktikos:

Po žemės drebėjimo arba pajutus žemės paviršiaus virpesius kurie, kiek galite įvertinti, nėra sukelti žmogaus ūkinės veiklos, prašome užpildyti anketą apie patirtą žemės drebėjimą ar paviršiaus virpesius. Anketą galima rasti Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos internetiniu adresu: https://www.lgt.lt/index.php/lt/apie-lietuvos-zemes-gelmes/seismologija

Vabzdžių įgėlimas dažniausiai būna labiau skausmingas nei pavojingas, tačiau dauginiai įgėlimai ar padidėjęs žmogaus jautrumas gali sukelti stiprią organizmo reakciją, kuri gali progresuoti iki anafilaksinio šoko. Įgėlimo išvengti ne visada įmanoma, bet atsargus elgesys gali padėti.

Kaip elgtis stengiantis išvengti vabzdžių įgėlimo:

• atsargiai vaikščiokite basi po žydinčias pievas, atsargiai rinkite po vaismedžiais ant žemės nukritusius vaisius;
• geliančiąsias skraiduoles vilioja prakaito kvapas, ryškių spalvų gėlėti drabužiai, todėl būnant gamtoje nesikvėpinkite stiprų, ypač gėlių kvapą skleidžiančiais kvepalais;
• venkite vietų, kur formuojamos gyvatvorės, gausiai žydi gėlynai, medžiai ir krūmai;
• atvirose vietose atsargiai valgykite ledus, kvapius ir saldžius gėrimus gerkite tik iš skaidrios taros, kad matytumėte, ar į gėrimą nepateko vabzdys, kurį nepastebėję galite praryti;
• neikite prie vapsvų ar širšių lizdų, nebūkite arti avilių, ypač bičių skridimo iš avilio kelyje;
• siekdami išvengti daugybinių sugėlimų, pasišalinkite iš vietos, kurioje jus sugėlė, nes su bičių nuodais į aplinką pasklinda ir bičių feromonas, pranešantis kitoms bitėms apie pavojų ir skatinantis bites gintis;
• neerzinkite vabzdžių, nesistenkite jų vaikyti, o lėtai, be panikos, nedarydami staigių judesių, nemosikuodami rankomis, atsitraukite (jei įmanoma, į patalpą, kurioje galima užsidaryti).

Vabzdžių įgėlimo požymiai

Vabzdžių įgėlimo vietoje jaučiamas stiprus aštrus skausmas, įgelta vieta parausta ir patinsta. Alergiškiems žmonėms gali išsivystyti alerginė reakcija, kuriai sunkėjant gali atsirasti dilgėlinis viso kūno išbėrimas, pabrinkimas, veido tinimas, dusulys, švokštimas, pasunkėjęs kvėpavimas; kalba tampa neaiški, nerišli, atsiranda galvos svaigimas, bendras silpnumas, pereinantis į mieguistumą, pykinimas, vėmimas, viduriavimas; kyla kūno temperatūra, ima krėsti drebulys, šaltkrėtis, greitėja pulsas, kvėpavimas. Vėliau krinta kraujospūdis, retėja kvėpavimas ir žmogus netenka sąmonės. Vabzdžiui įgėlus į burną ar ryklę, gali staiga sutinti kvėpavimo takai ir žmogus gali uždusti. Tokiais atvejais pagalba turi būti pradėta teikti nedelsiant, nes vėliau anafilaksinę reakciją nutraukti bus sunkiau.

Pirmosios pagalbos veiksmai:

• nuimkite visus papuošalus (žiedus, apyrankes, kojų papuošalus), nes sugelta galūnė greitai tinsta;
• jei įkandimo vietoje yra likęs geluonis, atsargiai jį nubraukite elektroninės kortelės kraštu ar bukąja peilio geležtės dalimi. Geluonies netraukite pirštais ar pincetu, nes suspaudus geluonį dar daugiau nuodų pateks į nukentėjusio žmogaus organizmą;
• žaizdą plaukite muilu ir šiltu vandeniu, uždėkite tvarstį;
• jei įmanoma, pakelkite įgeltą galūnę;
• uždėkite įkandimo vietoje šaltą kompresą, tai sumažins skausmą ir patinimą. Jei patinimas plinta ir simptomai sunkėja, nedelsdami kvieskite greitąją medicinos pagalbą arba patys vežkite nukentėjėlį į artimiausią ligoninę;
• jei nukentėjęs žmogus turi su savimi adrenalino automatinį švirkštą, tuoj pat suleiskite į peties ar šlaunies raumenį;
• jei žmogus sąmoningas, suteikite tokią padėtį, kuri jam būtų patogi. Jei vyrauja dusulys, pasodinkite;
• jei nukentėjėlis jaučia silpnumą, jam svaigsta galva, paguldykite, kojas pakelkite aukščiau už galvą;
• nuraminkite jį.

Visais atvejais teikdami pagalbą jūs turite įvertinti ir stebėti gyvybinius požymius: sąmonę, kvėpavimą, pulsą, stebėti odos pokyčius. Jei nukentėjėlis netenka sąmonės ir nustoja kvėpuoti, nedelsiant pradėkite pradinį gaivinimą (atlikite 30 krūtinės paspaudimų ir 2 įpūtimus).

• dažniausiai miškų gaisrus sukelia neatsargūs poilsiautojai, grybautojai ir uogautojai, numetę neužgesintą nuorūką, degtuką arba palikę rusenantį laužą. Miške gausu sausos žolės, spyglių, dervingų medžių šakelių, sausų samanų, kurios užsiliepsnoja ir dega labai greitai. Todėl nuorūką, degtuką ar kitą liepsnos šaltinį būtina užgesinti greitai;
• ypač didelį pavojų miškams kelia deginami laužai. Juos leidžiama kurti tik specialiai įrengtose poilsiaviečių ir stovyklaviečių laužavietėse, apsuptose iš visų pusių ne siauresne kaip 0,5 metro mineralizuota zona. Tai iki nedegančio grunto pašalintos miško paklotės juosta. Arti laužavietės neturi būti sausos žolės, medžių, durpingo grunto ar kitokių degių medžiagų. Negalima kurti laužų, kai pučia stiprus vėjas, nes žiežirbos gali uždegti medžius, esant sausam ir karštam orui. Paliekant laužą būtina įsitikinti, kad jis gerai užgesintas. Patikimiausia žarijas užgesinti vandeniu arba užberti žemėmis;
• automobiliai ir kitos transporto priemonės. Kibirkštys, lekiančios iš automobilių, traktorių, miškovežių ir kitų transporto priemonių variklių arba netvarkingų išmetamųjų vamzdžių, gali uždegti sausą miško paklotę;
• ankstyvą pavasarį gaisrai kyla deginant pernykštę žolę;

gaisrai gali kilti dėl miške paliktų šiukšlių.
Vykdami į mišką poilsiauti, atkreipkite dėmesį į oro ir gaisringumo prognozę, į miške ir poilsio aikštelėse esančias informacijos priemones ir vykdykite visus miškininkų ir priešgaisrinės apsaugos darbuotojų nurodymus.

Ką daryti pamačius beįsiplieskiantį gaisrą:

• pastebėję miške beįsiplieskiantį gaisrą, pasistenkite patys jį užgesinti, nes ugnis greitai išplis į didesnius plotus;
• užsidegusią miško paklotę nedideliame plote lengvai galima užgesinti patiems užplakant liepsną medžių šakomis, drabužiais arba užtrypiant kojomis. Tokius gaisrus taip pat galima gesinti vandeniu arba užberti žemėmis;
• nepavykus ugnies užgesinti, nedelsiant informuokite Bendrąjį pagalbos centrą112.

Gaisrams miške kilti palankiu laikotarpiu draudžiama:

• naudotis atvira ugnimi (kurti laužus, deginti šiukšles, leisti dangaus žibintus, naudoti vienkartines kepsnines;
• mėtyti neužgesintus degtukus, nuorūkas ir kitus daiktus, galinčius sukelti gaisrą;
• arčiau kaip 50 metrų iki miško ribos deginti žolę, šiaudus miško žemėje, pievose, ganyklose, ražienose;
• važinėti miškuose transporto priemonėmis su vidaus degimo varikliais ten, kur įvažiuoti uždrausta;
• pilti degalus miške į mašinų bakus;
• naudotis techniškai netvarkingomis transporto priemonėmis, netvarkingais elektriniais, benzininiais, dujiniais, dyzeliniais darbo įrankiais
• palikti šiukšles, stiklo šukes, tepaluotus skudurus, buitines ar statybines atliekas. Šiukšles, augalinės kilmės atliekas draudžiama deginti arčiau kaip 50 m nuo miškų, aukštapelkių, durpingų vietovių ir arčiau kaip 30 m nuo statinių.

Už šių priešgaisrinės miškų apsaugos reikalavimų pažeidimus piliečiai gali būti baudžiami įspėjimu arba bauda nuo 35 iki 50 eurų, pareigūnai – nuo 90 iki 170 eurų. Miško naikinimas arba žalojimas jį padegant arba nerūpestingai elgiantis su ugnimi užtraukia piliečiams baudą nuo 560 iki 1200 eurų, pareigūnams – nuo 1200 iki 2300 eurų.

Būkite atsargūs su ugnimi gamtoje!

• Laida ,,Ugnies tramdytojai" pataria, kaip elgtis miške
• Gaisras gamtoje

Numatomi struktūriniai nuostoliai nuolatinių vėjų zonose, esant didesniam nei 120 km/h greičiui pagal Safiro-Simpsono uraganų skalę

Kas yra juodligė?

Juodligė yra ūmi užkrečiamoji liga (kitaip dar vadinama Sibiro opa) ir perduodama tiesioginio kontakto metu nuo naminių gyvulių (raguočių, avių, ožkų ir kt.) arba vartojant šių gyvulių produktus. Žmogus nuo žmogaus šia liga neužsikrečia. Juodligė egzistuoja šimtus metų. Ja natūraliai suserga gyvuliai ir žmonės daugelyje pasaulio vietų: Azijoje, pietų Europoje, Afrikoje ir kai kuriose Australijos vietose.

Kas sukelia šią ligą?

Ligos sukėlėjas yra Bacillus anthracis – stambi lazdelė, gaminanti sporas. Infekcijos šaltinis yra užsikrėtę gyvuliai: karvės, ožkos, avys, arkliai, rečiau kiaulės. Laukuose, kuriuose užkasti nuo juodligės kritę gyvuliai, šios sporos išsilaiko iki kelių dešimtmečių. Į žemės paviršių jos patenka nuo lietaus arba kasinėjant.

Ėsdami sukėlėjų sporomis užkrėstą žolę ar gerdami vandenį, juodlige užsikrečia gyvuliai. Dažniausiai gyvuliai suserga vasarą, kai sausrų metu ėsdami sudžiūvusią, aštrią, prie dirvožemio prigludinsią žolę, pažeidžia žarnyno epitelį. Patekusios į gyvulio organizmą, juodligės sporos, virsta vegetacinėmis formomis. Vegetacinės sukėlėjų formos aplinkoje virsta sporomis. Gyvulio buvimo vietoje užteršiama aplinka, kurioje gali užsikrėsti ne tik gyvuliai, bet ir žmonės. Nuo sergančių gyvulių dažniausiai užsikrečia jų prižiūrėtojai, skerdyklų, odos, kailių perdirbimo įmonių darbininkai: teikiant veterinarinę pagalbą, lupant gyvulio odą ar ją išdirbant, dorojant mėsą, vilnas ir kt.

Kartais užsikrečiama valgant sirgusio gyvulio nepakankamai išvirtą mėsą ar geriant pieną. Retkarčiais užsikrečiama per orą su dulkėmis, ypač karšiant vilnas ir išdirbant kailius. Gali užsikrėsti ir kraują siurbiantys vabzdžiai.

Kokie požymiai rodo, kad žmogus užsikrėtė šia liga?

Juodligės inkubacinio periodo trukmė priklauso nuo infekcinės dozės ir infekcijos patekimo kelio ir gali varijuoti nuo 1 vienos dienos iki 8 savaičių. Dažniausiai plaučių juodligės simptomai atsiranda praėjus 48 h po sąlyčio su ligos sukėlėju, odos ir žarnyno juodligės simptomai po 1-7 d.

Skiriamos trys juodligės formos:

• Odos forma - pati dažniausia juodligės forma. Šia forma paprastai užsikrečiama per įbrėžtą, įpjautą odą, kuomet juodligės sporos patenka į žaizdelę. Atviroje kūno vietoje, ant kurios pateko infekcijos sukėlėjas, dažniausiai ant rankos, kaklo ar veido atsiranda raudona niežtinti dėmelė, vėliau iškyla gelsvai rausvo skysčio pritvinkusi pūslytė ir galiausiai ji pasidengia tamsiu šašu. Kūno temperatūra pakyla iki 39 - 40 ºC, krečia šaltis, skauda galvą. Odos juodligė greitai išgydoma.
• Plaučių juodligė gali būti pirminė, kai žmogus tiesiogiai įkvepia daugybę ore esančių sporų arba antrinė – odos juodligės komplikacija. Eiga labai sunki, būdinga aukšta temperatūra, krūtinės skausmas, dusulys.
• Žarnyno juodlige užsikrečiama per maistą arba ji pasireiškia kaip odos juodligės komplikacija. Eiga taip pat labai sunki: aukšta temperatūra, stipri intoksikacija, pilvo skausmas, pykinimas, vėmimas, viduriavimas. gleivingu. Jei liga negydoma, prasideda kraujo užkrėtimas.

Juodligės mirtingumo rodiklis – 5–20 %. Juodligė yra išgydoma, jei pagalba žmogui pradedama teikti laiku.

Juodligės išplitimo prevencinės priemonės:

• Žmonių vakcinacija nuo juodligės (Lietuvoje neregistruota), tačiau ji masinei imunizacijai nerekomenduojama. Ši vakcina yra rekomenduojama asmenims, kurie turi didesnę riziką susirgti juodlige (pvz.; dirbant odos gamykloje, kariniuose daliniuose, laboratorijos darbuotojai, dirbantys su šiais sukėlėjais).
• Juodligės profilaktikai svarbios veterinarinės-sanitarinės profilaktikos priemonės (tinkama nuo šios ligos nugaišusių gyvulių maitos priežiūra ir nukenksminimas sudeginant, nuo juodligės nugaišusių gyvulių kapinynų registravimas ir apsauga, kasinėjimo, statybos darbų kontrolė, kad nebūtų atkasti ankstesni juodligės židiniai, gyvulių, laikomų buvusiuose juodligės židiniuose, skiepijimas ir kt.).
• Užkrato bei užkrėstos teritorijos nukenksminimas.
• Poekspozicinei profilaktikai vartojami antibiotikai.

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) yra parengusi rekomendacijas, kaip elgtis esant juodligės ir kitų biologinių agentų panaudojimo grėsmei:

1. Neišsigąskite!

Juodligės sporos gali sukelti odos, plaučių, žarnyno infekciją. Kad tai įvyktų, sporas reikėtų įtrinti į odą, praryti ar įkvėpti kaip aerozolines dulkes.

Susidūrus su juodligės sporomis liga gali būti stabdoma taikant ankstyvąjį gydymą tinkamais antibiotikais. Juodligė neperduodama nuo žmogaus žmogui.

Kad juodligės sporos sukeltų infekciją, jos turi plisti labai smulkiomis aerozolio dalelėmis. Jei šių smulkių dalelių įkvepiama, gali išsivystyti gyvybei pavojinga plaučių infekcija, bet greitas jos atpažinimas ir gydymas yra efektyvūs.

2. Gavę įtartiną laišką ar paketą, pažymėtą grėsmingu užrašu „Juodligė“: 

• nekratykite, nepurtykite ir neišbarstykite įtartino voko ar paketo turinio;
• įdėkite voką ar paketą į plastikinį maišelį ar kt.;
• jeigu neturite jokio indo, voką ar paketą apvyniokite bet kuo (pvz.: drabužiais, popieriumi ir t. t.) ir šios apsaugos nenuimkite;
• išeikite iš kambario ir uždarykite duris. Neleiskite įeiti kitiems asmenims;
• nusiplaukite rankas su muilu;
• jei esate namuose, praneškite apie įvykį policijai;
• jei esate darbovietėje, praneškite apie įvykį savo institucijos vadovui ir policijai;

surašykite visus žmones, buvusius tame kambaryje ar teritorijoje, kur laiškas ar paketas buvo surastas.

3. Gavę laišką su milteliais ir jiems išsibarsčius:

• nebandykite valyti miltelių, jų uostyti, liesti! Nedelsdami apdenkite išsibarsčiusius miltelius drabužiais, popieriumi, šiukšlių dėže ar kt.);
• išeikite iš kambario, uždarykite duris, neleiskite įeiti kitiems asmenims;
• nusiplaukite rankas su muilu;
• kuo greičiau nusivilkite užterštus drabužius ir sudėkite juos į plastikinį maišą;
• kuo greičiau nusiprauskite po dušu su muilu. Nevartokite chlorkalkių ar kitų dezinfektantų;
• surašykite visus žmones, buvusius tame kambaryje ar teritorijoje, ypač tuos, kurie turėjo tiesioginį kontaktą su milteliais;
• jei esate namuose, praneškite apie įvykį policijai;

jei esate darbovietėje, praneškite apie įvykį savo institucijos vadovui ir policijai.

4. Kilus įtarimui, kad į aplinką pateko biologinis agentas:

• išjunkite patalpoje ar teritorijoje esančius vietinius ventiliatorius;
• nedelsdami palikite patalpą ar teritoriją;
• uždarykite patalpos duris, stenkitės, kad į patalpą ar teritoriją niekas neįeitų;
• nedelsdami praneškite policijai ir savo institucijos vadovui;
• išjunkite pastato oro kondicionavimo sistemą;

surašykite visus kambaryje, patalpoje ar teritorijoje buvusius asmenis, kad atsakingų institucijų specialistai galėtų nedelsdami vykdyti židinio lokalizavimo, padarinių šalinimo darbus ir teikti skubią medicinos pagalbą.

5. Kaip atpažinti įtartiną paketą ar laiškus

• Pernelyg didelės pašto išlaidos;
• ranka rašytas ar prastai išspausdintas adresas;
• iškirptos ir priklijuotos spausdintos raidės;
• klaidos žodžiuose;
• nėra atgalinio adreso;
• riebalinės dėmės, išblukusios spalvos;
• didelis svoris;
• kreivas ar grublėtas vokas;
• išsikišę laidai ar aliuminio folija;
• pernelyg didelės saugos medžiagos (maskuojamosios juostos, virvės ir pan.);
• tiksėjimo garsas;
• pažymėtas užrašu „personalinis“ arba „konfidencialus“.

Kokia tai liga?

Ebolos hemoraginė karštligė – tai sunki, dažnai mirtina liga, kurią sukelia Ebolos virusas. Didžiausias Ebolos karštligės protrūkis, kurio metu susirgo daugiau nei 28000 asmenų buvo registruotas 2014–2016 m. trijose Vakarų Afrikos valstybėse (Gvinėjoje, Liberijoje ir Siera Leonėje).

Sukėlėjas

Ebolos virusas priklauso Filoviridae virusų šeimai.

Šiuo metu išskiriamos 4 žmogui patogeniškos Ebolavirus genties rūšys: Zaire ebolavirus (ZEBOV), Bundibugyo ebolavirus (BDBV), Tai Forest ebolavirus (TAFV), Sudan ebolavirus rūšis (SUDV). Visos šios 4 rūšys yra aptinkamos Afrikoje ir sukelia sunkią ligą žmonėms. 1989 m. Restone (Virdžinijoje, JAV) iš beždžionių, atgabentų iš Filipinų, buvo išskirtas Reston ebolavirus (RESTV). Šis virusas yra sukėlęs epizootijas Filipinuose, Kinijoje, tačiau žmonėms nepavojingas. 

Viruso savybės

Filovirusai gali išsilaikyti daugelį dienų skystose ar išdžiūvusiose biologinėse medžiagose. Juos inaktyvuoja gamma spinduliai, veikimas karščiu 60 min 60 ºC temperatūroje arba virinimas 5 min. Filovirusai yra jautrūs lipidų tirpikliams, natrio hipochloritui ir kt.

Viruso rezervuaras

Keletas vaisėdžių šikšnosparnių (Hypsignathus monstrosus, Epomops franqueti, Myonycteris torquata), priklausančių  Pteropodidae šeimai centrinėje ir vakarų Afrikoje, yra laikomi natūraliais viruso rezervuarais. Afrikoje žmonių Ebolos virusinės infekcijos dėl turėto tiesioginio sąlyčio buvo susijusios su laukinėmis gorilomis, šimpanzėmis, beždžionėmis, miškų antilopėmis, dygliakiaulėmis. Ebolos virusai (Zaire ebolavirus ir Taϊ Forest ebolavirus) buvo išskirti iš laukinių negyvų šimpanzių Cȏte d'Ivoire ir Kongo Respublikoje, iš gorilų Gabone ir Kongo Respublikoje, iš antilopių Kongo Respublikoje. Reston ebolavirus sukėlė sunkius protrūkius tarp makakų Filipinuose ir besimptomes infekcijas kiaulėms.

Kaip užsikrečiama?

Ebolos virusas lengvai plinta tiesioginio sąlyčio metu su sergančio ar mirusio asmens kūno skysčiais (krauju, seilėmis, šlapimu ir t.t.) ar per kūno skysčiais užterštus daiktus, aplinką (rūbus, adatas ir kt.). Didžiausia rizika užsikrėsti, kai ligonis vemia, viduriuoja, kraujuoja.

Užsikrėsti galima ir tiesioginio sąlyčio metu su gyvais ar mirusiais virusu infekuotais gyvūnais, įskaitant laukinių gyvūnų (pvz., beždžionių, šimpanzių, miško antilopių, šikšnosparnių) mėsą, lankant urvus, kuriuose gyvena šikšnosparniai.

Dažnai Ebolos hemoraginė karštligė  gali būti hospitalinė infekcija. Sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojai gali užsikrėsti tiesioginio kontakto su sergančių asmenų kūno skysčiais metu nesilaikydami tinkamų šios ligos kontrolės priemonių. Visų lygių sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai turi būti supažindinami su ligos požymiais, viruso plitimo būdais ir griežtai laikytis infekcijų kontrolės rekomendacijų.

Jeigu susirgęs asmuo pasveiksta, Ebolos virusas kurį laiką gali išlikti jo sėklidėse, centrinėje nervų sistemoje, akies kamerų skystyje (aqueous humour) (angl. immunologically privileged sites), todėl galima naujų užsikrėtimų tikimybė, ypač lytiniu keliu.

Protrūkio Vakarų Afrikoje 2014–2016 m. metu buvo nustatyta besimptomių ligos atvejų, ypač tarp asmenų, kurie turėjo kontaktą su patvirtintais COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) atvejais. Tačiau tai yra labai ribotas reiškinys ir tikėtina jis neturi didelės reikšmės viruso plitimui tarp žmonių.

Atsižvelgiant į tai, kad virusas aptinkamas kraujyje bei infekuotų, besimptomių ir pasveikusių asmenų organuose ir audiniuose tikėtina, kad užsikrėsti galima transfuzijų ir transplantacijų metu, nors iki šiol užkrėtimų per biologinės kilmės medžiagas nebuvo registruota.

Epidemiologija

1976 m. pietų Sudane ir šiaurinėje Kongo Demokratinės Respublikos (KDR) dalyje tuo pačiu metu kilo sunkios hemoraginės karštligės protrūkiai. Naujas Ebolos virusas (ZEBOV) buvo nustatytas ir pavadintas pagal Mongala provincijoje (KDR) esančios upės pavadinimą. Vėlesnės studijos atskleidė tam tikrus skirtumus tarp virusų išskirtų KDR (ZEBOV) ir Sudane (Sudano virusas, SUDV).

1976–2012 m. iš viso buvo užregistruoti 2387 Ebolos hemoraginės karštligės atvejai (iš jų 1590 mirties) (mirštamumas 66,6 proc.). 2014 m. kovą ZEBOV protrūkis buvo užregistruotas Gvinėjoje ir išplito į Siera Leonę ir Liberiją. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 2014–2016 m. Gvinėjoje, Siera Leonėje ir Liberijoje buvo užregistruoti 28616 ligos atvejai (iš jų 11310 mirties). Nuo 2014 m. keturi tarpusavyje nesusiję protrūkiai buvo registruoti KDR: du Equateur provincijoje 2014 ir 2018 m., vienas Bas-Uele provincijoje 2017 m., ir vienas didelės apimties protrūkis North Kivu ir Ituri provincijose 2018­­–2020 m.

Simptomai

Inkubacinis Ebolos hemoraginės karštligės periodas yra 2–21 d.

Dažniausiai liga prasideda staiga, karščiuojama, skauda galvą, raumenis, sąnarius, jaučiamas silpnumas. Ligonis vemia, viduriuoja vandeningomis išmatomis kartais su kraujo ir gleivių priemaiša. Tai yra pirmieji simptomai būdingi prodrominei ligos fazei (trunka iki 10 dienų). Sekanti ligos stadija pasireiškia įvairių organų sistemų veiklos sutrikimais. Gali išsivystyti gastrointestinaliniai (vėmimas, viduriavimas, anoreksija, pilvo skausmai), neurologiniai (galvos skausmai, sumišimas) simptomai, taip pat odos bėrimas, kvėpavimo takų sistemos veiklos sutrikimai (kosulys, krūtinės skausmas, dusulys), visiškas išsekimas, įvairios hemoragijos (pvz., viduriavimas krauju, kraujavimas iš nosies, vėmimas krauju, petechijos, dėminės kraujosruvos ir kt.). Kai kuriems pacientas išsivysto gausus vidinis ir išorinis kraujavimas, diseminuota, intravaskulinė koaguliacija. Baigiamojoje ligos stadijoje žmonės dažniausiai miršta dėl daugybinio organų nepakankamumo, hipovoleminio šokio.

Mirštamumas – 65 proc.

Profilaktika ir gydymas

Atvejo valdymas ir gydymas

Per pastaruosius metus buvo pasiekta pažanga gydant Ebolos hemoraginę karštligę. Jungtinėse Amerikos Valstijose yra patvirtinti du vaistai skirti šios ligos gydymui – Inmazeb (formerly REGN-EB3) ir Ebanga (Ansuvimab-zykl).

Kontrolės priemonės

Pagrindinis kontrolės priemonių tikslas – pertraukti viruso plitimo nuo žmogaus žmogui grandinę. Vykdant ligos kontrolę svarbus greitas susirgusių asmenų išaiškinimas ir izoliacija, sąlytį turėjusių asmenų nustatymas, tinkama darbo su ligonių krauju ir kitais kūno skysčiais sauga (asmeninių apsaugos priemonių naudojimas (kaukės, pirštinės, akiniai, neperšlampami chalatai, ir kt.), aplinkos daiktų dezinfekcija, tinkamas medicininių atliekų tvarkymas, mirusių asmenų laidojimas ir kt.

Papildomos profilaktikos priemonės

Šalyse ir teritorijose, kuriose registruojami Ebolos hemoraginės karštligės atvejai, rekomenduojama nesilankyti urvuose, šachtose, kur gali būti šikšnosparnių, vengti artimo sąlyčio su gyvais ar mirusiais laukiniais gyvūnais, įskaitant beždžiones, miškų antilopes, graužikus, šikšnosparnius, nevartoti laukinių gyvūnų mėsos.

Yra registruotų lytinio užsikrėtimo atvejų, todėl pasveikę vyrai tyrėtų praktikuoti saugius lytinius santykius mažiausiai 12 mėnesių po pasveikimo, išskyrus atvejus, jei dviem atskirais tyrimais patvirtinta, kad spermoje viruso nėra.  Buvo atvejų kai virusas spermoje buvo aptinkamas ilgiau nei 12 mėnesių po pasveikimo, todėl periodiniai spermos tyrimai dėl Ebolos viruso yra rekomenduotini pasveikusiems vyrams.

Asmenys, sergantys Ebolos hemoragine karštlige, negali būti kraujo ir organų donorais. Galimai infekuoti asmenys (besimptomiai keliautojai ar gyventojai grįžę ar atvykę iš viruso paveiktų teritorijų, sąlytį turėję asmenys) negali būti donorais 8 savaites po grįžimo arba 8 savaites nuo sveikatos būklės stebėjimo pradžios. Pasveikę asmenys dėl galimos protarpinės nedidelės viremijos negali būti kraujo, ląstelių, audinių donorais. Pasveikusių gyvų ar mirusių asmenų organų donavimo galimybė vertinama individuliai, atsižvelgiant į recipientui  reikalingos transplantacijos skubumo poreikį, laboratorinių tyrimų rezultatus dėl filovirusų buvimo, informuotą paciento sutikimą, specifinį recipiento sveikatos būklės stebėjimą po transplantacijos, riziką sveikatos priežiūros darbuotojams.

Buvo padaryta didelė pažanga specifinės profilaktikos srityje. Šiuo metu yra licencijuotos naudojimui dvi Ebolos hemoraginės karštligės vakcinos (Ervebo ir Zabdeno/Mvabea) įvairiose šalyse, įskaitant Europos Sąjungą.

Asmenims, vykstantiems į teritorijas, kuriose plinta Ebolos hemoraginė karštligė, rekomenduojama

• vengti tiesioginio sąlyčio su ligonio ar mirusiojo krauju ar organizmo skysčiais ir su objektais, kurie galėjo būti užkrėsti;
• vengti artimo kontakto su laukiniais gyvūnais ir nevalgyti laukinių gyvūnų mėsos;
• neturėti nesaugių lytinių santykių;
• reguliariai plauti rankas su muilu ir vandeniu;
• prieš vartojimą nuplauti ir nulupti vaisius ir daržoves;
• neiti į šikšnosparnių gyvenamas vietas, pvz., rūsius, apleistus pastatus ar kasyklas.

Patarimai keliautojams išvykstantiems iš teritorijų, kuriose plinta Ebolos hemoraginė karštligė

Jei per tris savaites po išvykimo iš užkrėstos teritorijos imsite karščiuoti, jausite nepaaiškinamą nuovargį, viduriuosite ar pajusite kitų sunkių simptomų (pvz., vemsite, jums atsiras nepaaiškinamų kraujosruvų, skaudės galvą), turėtumėte

• skubiai kreiptis į gydytoją ir nurodyti, kur buvote išvykęs, ir
• prieš atvykdamas telefonu susisiekti su medicinos įstaiga, kad personalas užtikrintų tinkamą asmeninę apsaugą Jus priimdamas.

Teisės aktai reglamentuojantys Ebolos hemoraginės karštligės valdymą ir rekomendacijos

Teisės aktai

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. birželio 30 d. įsakymas Nr. V-815 ,,Dėl Sveikatos priežiūros įstaigų veiksmų, įtarus ar nustačius virusinės hemoraginės karštligės atvejį, aprašo patvirtinimo“.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. balandžio 22 d. įsakymas Nr. V-523 ,,Dėl Mirusiųjų nuo virusinės hemoraginės karštligės palaikų tvarkymo ir pervežimo tvarkos aprašo patvirtinimo“.

Rekomendacijos

1. Visuomenės sveikatos centrų darbuotojų sauga atliekant Ebola hemoraginės karštligės atvejo epidemiologinį tyrimą metodinės rekomendacijos

http://www.ulac.lt/uploads/downloads/ebola/Rekomendacijos_VSC%20darbuotojams_Ebola2%282%29.pdf

2. Sąlytį turėjusių su Ebola virusu asmenų išaiškinimo ir stebėjimo laikinosios rekomendacijos

http://www.ulac.lt/uploads/downloads/ebola/kontaktu%20stebejimo%20rekom_2%282%29.pdf

3. Ligonio, įtariamo sergant arba sergančio Ebola karštlige, gabenimo iš oro uosto į paskirtą infekcinę ligoninę metodinės rekomendacijos

http://www.ulac.lt/uploads/downloads/ebola/GMP%282%29.pdf

4. Ligonių, kuriems įtariama Ebola hemoraginė karštligė, transportavimo izoliavimui ir gydymui metodinės rekomendacijos

http://www.ulac.lt/uploads/downloads/ebola/gaires%20ligoniu%20transportavimo%20izoliavimui%282%29.pdf

5. Personalo apsaugos priemonių saugaus naudojimo svarbiausi aspektai metodinės rekomendacijos

http://www.ulac.lt/uploads/downloads/ebola/ECDC%20ASP%20mokymo%20priemone%281%29.pdf

6. Rekomendacijos dėl asmeninių saugos priemonių, kurias turi dėvėti sveikatos priežiūros darbuotojai, prižiūrintys įtariamus sergant arba sergančius virusine Ebola karštlige ligoninėse, įskaitant asmeninių saugos priemonių užsidėjimo ir nusiėmimo procedūras

http://www.ulac.lt/uploads/downloads/ebola/CDC_ASP%20reikalavimai_LT2%20%282%29.pdf

7. Aplinkos (ne sveikatos priežiūros sektoriuje) valymas ir nukenksminimas nuo ebola viruso: metodinės rekomendacijos

http://www.ulac.lt/uploads/downloads/Aplinkos%20nukenksminimas.pdf

8. Ebola viruso infekcijos aplinkoje kontrolė ligoninėse metodinės rekomendacijos

http://www.ulac.lt/uploads/downloads/aplinka%20ebola%20Ligon.pdf

9. Ebola karštligės prevencijos ir valdymo asmens sveikatos priežiūros įstaigose laikinosios gairės

http://www.ulac.lt/uploads/downloads/leidiniai/Ebola%20gaires_28.pdf

10. Pagrindinės standartinės, sąlyčio metu ir per orą (su lašeliais) plintančių infekcijų prevencijos priemonės, taikomos Ebola karštligės atvejais asmens sveikatos priežiūros įstaigose metodinės rekomendacijos

http://www.ulac.lt/uploads/downloads/ebola/Ebola%20rekom%282%29.pdf

11. Virusinių hemoraginių karštligių profilaktikos ir kontrolės (valdymo) metodinės rekomendacijos

http://www.ulac.lt/metodines-rekomendacijos.

Lietuvoje vaikai pagal Vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių nuo tymų pirmą kartą skiepijami 15 mėnesių, antra doze skiepijami 6-7 metų.

Medikai primena, kad vaikai, kurie dėl kokių nors priežasčių liko nepaskiepyti, ir asmenys, turėję kontaktą su sergančiuoju tymais, nuo šios infekcijos gali pasiskiepyti nemokamai. Dėl to reikia kreiptis į savo šeimos gydytoją.

Taip pat susirūpinti bei pasiskiepyti savo lėšomis turėtų tie, kurie yra  nesirgę, visai neskiepyti arba buvo paskiepyti tik viena vakcinos doze.  Jei asmuo nežino savo skiepijimų būklės, jis gali atlikti kraujo tyrimą  ir įsitikinti dėl imlumo tymams.

Itin budrūs turėtų būti kūdikius auginantys tėvai. Pirmąja vakcinos doze vaikai skiepijami tik sulaukę 15-16 mėnesių amžiaus (antrąja – 6-7 metų), tad iki to laiko juos gali užkrėsti šeimos nariai.

Nuo tymų neapsaugo jokios kitos profilaktikos priemonės, tik skiepai.

Kas gali skiepytis tymų vakcina ,,Priorix‘‘ valstybės lėšomis:

• vaikai, kurie nebuvo paskiepyti dėl tam tikrų priežasčių pagal vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių;
• kontaktiniai asmenys, kurie buvo sąlytyje su sergančiuoju tymais, per 72 val. skiepijami viena ,,Priorix‘‘ vakcinos doze. Kontaktinių asmenų sąrašą sudaro visuomenės sveikatos specialistas, gavęs pranešimą apie tymų ligos atvejo įtarimą.

Savo arba darbdavio lėšomis turėtų pasiskiepyti:

• asmenys, kurie nežino, ar buvo skiepyti nuo tymų;
• asmenys, kurie buvo skiepyti viena tymų vakcinos doze;
• asmenys, nesirgę tymais;
• visų profesijų ir pareigybių, susijusių su žmonių sveikatos priežiūros veikla ir bet kokia veikla, kai darbuotojas darbo metu gali būti veikiamas biologinio rizikos veiksnio ir darbuotojui yra tikimybė užsikrėsti bei susirgti užkrečiamąja liga.

Tymus sukelia itin lakus virusas, kurį platina sergantis žmogus. Pagrindinis tymų viruso perdavimo būdas – aerogeninis (aerozoliniu ir oro lašeliniu), todėl virusas lengvai plinta patalpose.

Persirgus susidaro ilgalaikis visą gyvenimą trunkantis imunitetas. Tymų inkubacinis laikotarpis trunka apie 10 dienų (7-18-21 d.).

Asmuo gali platinti infekciją vidutiniškai 4 d. iki bėrimo atsiradimo ir 4 d. po bėrimo pasirodymo. Sąlytis tarp žmonių trunkantis ilgiau nei 15 min. yra pakankamas, kad įvyktų imlaus asmens užsikrėtimas.   Tymams imlūs yra ir vaikai, ir suaugusieji. Iki 90-95% imlių imuniteto neturinčių asmenų, turėjusių sąlytį su sergančiuoju, suserga tymais. Vienas tymais sergantis asmuo gali užkrėsti iki 18 žmonių.

Tymų klinikiniai požymiai: karščiavimas (38-39 °C), bendras silpnumas, sumažėjęs apetitas, sloga, kvėpavimo takų bei akių junginės uždegimas, kosulys, dėmelių atsiradimas skruostų gleivinėje (Kopliko dėmės), makulopapulinis (tamsiai rausvos, netaisyklingos formos, susiliejantis) bėrimas, kuris neniežti:

• bėrimas dažniausiai atsiranda 3-7 ligos dieną;
• pirmieji bėrimo elementai atsiranda ausų, veido, kaklo srityje;
• vėliau išberia liemenį, rankas, šlaunis, blauzdas ir pėdas;
• buvusio bėrimo vietoje būdinga odos hiperpigmentacija, kuri po savaitės išnyksta.

Dažniausios tymų komplikacijos: vidurinės ausies uždegimas, plaučių uždegimas, laringitas, viduriavimas, encefalitas (smegenų uždegimas).

Vaizdo  paskaitą apie tymus žiūrėkite čia.